Paieška


Apsilankyk!



Reklama

M. Kuzminsko mama: „Apie krepšinį kalbame daug - tai mūsų šeimoje yra pagrindinė tema“



Zita Kuzminskienė sausio mėnesio pradžioje šventė savo 65-ąjį gimtadienį. Beveik visas jos gyvenimas susijęs su krepšiniu. Tad veikiausiai ir jubiliejinė sausio 4-oji nepraeis be kalbų apie oranžinio kamuolio virusą. Buvusi legendinės Vilniaus „Kibirkšties“ moterų komandos krepšininkė pripažino, jog dar ir dabar pamėto kamuolį į krepšį. „Noro žaisti krepšinį dar yra labai daug“, - sakė Z.Kuzminskienė.



Primename, jog Lietuvos čempione Z.Kuzminskienė tapo septynis kartus (1972, 1974-1977, 1985, 1988 m.) ir keturis kartus iškovojo Lietuvos krepšinio taurę (1981, 1985, 1986, 1988 m.).

Nuo 1974 iki 1987 m. ji atstovavo Lietuvos moterų krepšinio rinktinei, sužaidė 44 rungtynes, pelnė 371 tšk.

1979 m. SSRS tautų spartakiados krepšinio varžybose Z.Kuzminskienė pasipuošė sidabro medaliu, o 2005 m. Kūno kultūros ir sporto departamentas krepšininkei skyrė medalį už aukštus sporto pasiekimus.

1972-1987 m. Z.Kuzminskienė gynė Vilniaus „Kibirkšties“ garbę, o 1998 m. su tos pačios „Kibirkšties“ narėmis sukūrė veteranių komandą „Kamanė“.

- Dažnai mėgstama sakyti, jog kitų gimtadienius patinka švęsti labiau nei savus. Kuriai kategorijai priklausote jūs? - „Vakaro žinios“ paklausė Zitos Kuzminskienės.

- Esu iš tų, kurie mėgsta švęsti savo gimtadienius. Visiems sakau, jog nepritariu tiems, kurie per gimtadienius skundžiasi pasenę. Man kiekvienas gimtadienis yra šventė. Kažkada mano tėvams gimtadieniai buvo šventės, taigi ir aš seku jų pėdomis. Žinoma, dabar toks nemažas jubiliejus, kažkiek susimąstai, kad senatvė vis arčiau. Tačiau iš tiesų nelabai svarbu, ar jubiliejus, ar ne. Nesureikšminu skaičių.

- Kaip šiemet planuojate švęsti jubiliejų?

- Pirmiausia galvojau paminėti su šeima, su draugais, paskui - su savo „kamanėmis“. Tačiau galiausiai nusprendžiau, kad reikia visus vienu metu sukviesti ir bus labai gerai. Ir vaikai taip pat patarė, kad bus mažiau vargo. Taigi padarysime vėlyvus pietus ir smagiai papietausime.

- Galbūt galite išskirti kokį įsimintiną, labiausiai atmintyje įstrigusį gimtadienį?

- Net nežinau. Tiesiog man visą laiką gerai buvo (juokiasi). Galbūt, kai pati esu labai bendraujanti, turiu daug draugų, tai tokių „problemų“ ir neturiu. Visą laiką man gerai. Nėra, kad būtų kažkaip super, ar kažkaip labai blogai, visą laiką vienodai gerai vyksta.

- O jau esate gavusi brangiausią širdžiai dovaną?

- Jeigu atvirai, dovanų taip pat nesureikšminu. Aišku, prieš kiek mažiau nei metus gavau automobilį, tai tikrai didelė dovana (juokiasi). Tačiau žmones į gimtadienį kviečiu ne dėl dovanų, o todėl, kad man su jais gera. Taigi ir šiais metais neturiu kažkokios svajonių dovanos. Nesvarbu, ar padovanos kažką, ar ne. Visada svečiams sakau, kad tiesiog atsineštų gerą nuotaiką, tai bus didžiausia ir geriausia dovana. Norisi, kad ir man, ir jiems būtų linksma, gera. Dovana yra, kai susirenka artimieji ir draugai.

- Kiek iš visų tų metų atiduota krepšiniui? Nuo ko viskas prasidėjo?

- Iš tiesų į sportą atėjau labai vėlai. Man buvo 16 metų, o juk vaikai pradeda sportuoti ir nuo aštuonerių, ir anksčiau. Viskas prasidėjo nuo to, jog buvau iš kaimo, o ten apie krepšinį net sunku pagalvoti buvo. Taigi, galima sakyti, atėjau „iš niekur“. Kaime tekdavo ir karves ganyti, ir per kadagius pašokinėti, tad buvau fiziškai stipri. Mano kūno kultūros mokytojas pranešė, kad turi aukštą, šoklią ir greitą mergaitę. Tuo metu Vilniuje ieškojo jaunų krepšininkių. Mane pastebėjo amžiną atilsį treneris Algis Gedminas. Po pusmečio mane paėmė į meistrų komandą, kažkaip greitai tobulėjau. Man reikėjo tik išmokti krepšinio elementus, o fiziškai buvau stipri. Galbūt dėl to ir buvo lengviau.

Iš tiesų labai ilgai žaidžiau. Turbūt esu viena iš daugiausiai žaidusių ir profesionaliai, ir dabar veteranių gretose. Šiuo metu taip pat, nors ir mažiau, vis bandau pajudėti, pažaisti. Tikrai nepamirštu krepšinio. Susitinkame ir dabar su „kamanėmis“.

- Kuo patraukė būtent ši sporto šaka? Ar iškart pamilote krepšinį?

- Pirmiausia, žinoma, neturėjau kito pasirinkimo, tik krepšinį. Buvau pakviesta būtent į šią sporto šaką, o ne kitur. Tais laikais buvau aukšta, apie 180 cm. Kaime čia tikrai aukšta. Tiesa, galbūt dar galėjau būti maratonininke, nes buvau ištverminga, tačiau tokio kvietimo nesulaukiau. Iš tiesų nebuvo net minčių apie kitas sporto šakas. Atvažiavau į Vilnių, man viskas patiko. Treneris buvo superinis, paskui patekau į rinktinę.

- Kiek dabar yra laiko ir noro krepšiniui?

- Noro žaisti krepšinį dar yra labai daug. Tiesą sakant, ir laiko tam yra pakankamai. Tačiau tokiame amžiuje jau šiek tiek baisiau dėl traumų. Nors kažkiek vis tiek susitinkame, ir pažaidžiame, ir baudas pamėtome. Ir šventes kartu atšvenčiame. Mūsų komanda, bendruomenė labai graži. Su kai kuriomis žaidėjomis bendraujame nuo 18 metų. Galima sakyti, ir varge, ir džiaugsme - visą laiką visos kartu.

- Dar dirbate ir kūno kultūros mokytoja?

- Dirbu ir tuo labai džiaugiuosi. Smagu, kad kažkiek turiu šio darbo valandų. Labai myliu vaikus ir savo darbą.

- Ar sunku šiais laikais vaikus atitraukti nuo kompiuterių, telefonų ir atvesti į sporto salę?

- Kompiuteriai ir telefonai tikrai atima didžiąją dalį vaikų laiko bei noro sportuoti. Mokykloje dirbu 27 metus, anksčiau vaikai labai norėdavo, verždavosi sportuoti, norėdavo dalyvauti varžybose. Dabar sunkiau vaikus sudominti sportu. Šiuolaikinės technologijos užima svarbią vietą jų gyvenime. Nors bandai, stengiesi kažkaip juos pakviesti į sportą. O kai tai pavyksta, viskas toliau būna gerai. Aišku, paradoksalu, kad žmonės sportuoja dažniausiai tada, kai už tai moka pinigus, o kai nemoka, žiūri į tai atmestinai.

- Sūnus Saulius krepšininko karjerą jau baigė, o Mindaugas žaidžia Krasnodaro „Lokomotiv“ (Rusija) klube. Ar pastarajam dar duodate patarimų krepšinio klausimais?

- Patarimų jau stengiuosi nebeduoti. Kartais dar prasitariu kažką, bet paskui pagalvoju, jog nebereikėjo (šypsosi). Juk dabar ir taktika kitokia, ir viskas daugiau paremta fizine jėga. Žinoma, savo nuomonę pasakau, tačiau jos sūnums nelabai ir reikia. Nors jie labai „faini“, viską priima ir padaro, kaip jiems reikia (šypsosi).

- Pats sūnus nepaklausia jūsų nuomonės, pavyzdžiui, prieš persikeldamas į naują klubą?

- Žinoma, pasako, paklausia, tačiau sprendimą priima tik pats. Juk tai jo gyvenimas, tai jo darbas.

- Vis dar stengiatės stebėti visas Mindaugo rungtynes?

- Taip. Tai šventas reikalas. Jei vyksta Mindaugo rungtynės, su vyru stengiamės žiūrėti dviese, kad niekas neblaškytų, kad viską matytume. Kai žiūri būryje, daug visokių trikdžių būna. Mindaugas atsiuntė tvarkaraštį. Jeigu nerodo per televiziją, žiūrime rungtynes internetu. Trumpiau tariant, žiūrime bent 90 proc. rungtynių, kuriose žaidžia Mindaugas.

- O į rungtynes dažnai nuvažiuojate?

- Važiuojame, ypač ten, kur šilta (juokiasi). Iš tiesų Mindaugo karjera buvo labai gera. Jis žaidė ir Ispanijoje, ir JAV, ir Italijoje, ir Graikijoje. Visur suspėjome nuvykti. Dabar ruošiamės važiuoti į Krasnodarą.

- Susirinkus visai šeimai, krepšinio tema vis pirmauja be konkurencijos?

- Apie krepšinį kalbame tikrai daug. Tai mūsų šeimoje yra pagrindinė tema. Kitaip, manau, jau ir negali būti. Nors iš tiesų taip visai smagu.

- Ko sau palinkėtumėte gimtadienio proga?

- Tokio amžiaus dažniausiai žmonės kalba apie sveikatą (šypsosi). Žinoma, jos reikia visiems. Taigi sveikatos norėčiau palinkėti visiems. Taip pat linkiu visiems vieni kitus suprasti. Kad mažiau būtų pykčio, pavydo, egoizmo. Džiaugiuosi, jog mūsų šeimoje, giminėje, to tikrai nėra. Gyvenimas yra trapus, trumpas. Blogiems dalykams, blogoms emocijoms čia neturėtų būti vietos. Reikia džiaugtis tuo, ką turime.
















Aistė Labinaitė | Respublika.lt



Reklama

Ieškome darbuotojų

Reklama